Jei ne važinėjant dviračiu patempta ranka, šiandien Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės vardą galbūt matytume fortepijono koncertų afišose. Atsitiktinumų pynė, atvedusi etnomuzikologę ten, kur ji yra šiandien, vis dėlto labiau sėkminga nei skausminga – ir, tiesą sakant, prasidėjo daug anksčiau. Jau mūsų pašnekovės prosenelis, Panevėžio rajono raštininkas, savo krašte užrašinėjo liaudies dainas. Nereikėtų pamiršti ir dainingos Račiūnų giminės – bet kokia proga susirinkus, visuomet būdavo dainuojama iki paryčių.
Baigusi M. K. Čiurlionio meno mokyklą D. Vyčinienė įstojo į tuometę LTSR valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), muzikologiją, kur pasirinko folkloristikos specializaciją. Kaip pašnekovė pasakojo, mums susėdus Martyno Mažvydo bibliotekoje, ypatinga patirtis studijuojant buvo folkloro ekspedicijos. „Keliauji keliolika kilometrų pėsčiomis, nešdamasi sunkų juostinį magnetofoną, ir niekada nežinai ką aptiksi. Matai trobą – beldiesi…“, – prisimena D. Vyčinienė.
Matyt, toks artimas ir nuoširdus santykis su nematerialiuoju paveldu ir lėmė tai, kad etnomuzikologės gyvenime dainos, ir ypač sutartinės, šiandien yra viskas ir visur. Ir tai, greičiausiai, yra tikrasis, religinio pėdsako neturintis, dvasingumas, slypintis visai greta. Tas, kurio ne vienas šiandien ieško per toli.
Teoriją D. Vyčinienė visuomet derino su praktika. 1986-aisiais buvo išleista jos vadovaujamo M. K. Čiurlionio meno mokyklos folkloro ansamblio sutartinių giedotojų grupės pirmoji vinilinė plokštelė. Dar po dešimtmečio buvusios „čiurlioniukės“ susibūrė į sutartinių giedotojų, besigilinančių į archajiškus atlikimo principus, grupę „Trys keturiose“, per erdvę ir laiką tekančią iki šiol. Kur dar sutartinių giedojimo kursai Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje, sutartinių stovyklos, mokymai įvairiose Lietuvos vietose…
Nevalia nepaminėti ir dar vieno svaraus įrašo D. Vyčinienės biografijoje. Ji savo žiniomis ir darbu daug prisidėjo prie to, kad sutartinės 2010 m. buvo įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Na, bet it srauni upė gerą valandą tekėjęs pokalbis – apie asmeniškesnius dalykus.
Papasakokite apie tą laiką, kai baigėte mokyklą ir netrukus į ją sugrįžote jau kaip folkloro ansamblio vadovė. Buvo 9-ojo dešimtmečio pradžia, tiesa? Lyg ir nepalankus metas lietuvybei puoselėti.
Įstojusi į akademiją, tiesiog „susirgau“ folkloru – buvo įdomu, svarbu kuo daugiau apie jį sužinoti, todėl lakstydavau į visus miesto renginius, paskaitas. Kai baigiau pirmą kursą, tuometis „čiurlioniukių“ ansamblio vadovas Kazimieras Kalibatas man pasakė, kad „jau esu gudri“ ir galėsiu pati vadovauti, nors jame būrėsi vos keleriais metais jaunesni moksleiviai.
Tada gyvenome pilnakraujį gyvenimą. Švęsdavome įvairias šventes kartu, leisdavomės į žygius, persirenginėdavome per Užgavėnes. Įvairūs berniokai, kurie šiaip visur kitur buvo tokia rakštis: pankuojantys, parūkantys, kitaip tariant, neatitinkantys gero elgesio normų, – mano ansamblyje buvo patys šauniausi, didžiausi entuziastai. Tai visiems buvo lietuvybės palaikymo forma, savotiškas pasipriešinimas sistemai, čia mes galėjome būti iš dalies laisvi.
Atrodo, 1987-aisiais tuometės valdžios buvo išleistas įsakymas viešose vietose nesigrupuoti, vaikščioti ne daugiau kaip dviese. Aišku, iš to mes pasijuokėme ir toliau darėme ką darę visuomet. Viena iš smagiausių ansambliečių švenčių būdavo Užgavėnės, per kurias, persirengę tradicinėmis, pačių pasigamintomis kaukėmis, eidavome dainuoti ir kelti triukšmo į Šilo gatvę. Su kauke, pakeitęs balsą, tu galėdavai daryti ką norintis, juokauti su ten gyvenusiais mokytojais, provokuoti juos nepatogiais klausimais ir pan.
Turėjome tradiciją per Vėlines eiti į Rasų kapines ir padainuoti prie Lietuvos šviesuolių, savo idėjomis prieštaravusių sovietinei ideologijai, kapų. Jausdavome, kad kažkas mus stebi, tačiau pati nesu nukentėjusi. Tiesa, pora prie kapų dainavusių bičiulių buvo sulaikyti ir vėliau pašalinti iš universiteto.
Tada neatrodė, kad dalyvaujame kažkokiame dideliame pasipriešinimo judėjime. Tiesiog buvo toks vidinis jausmas, kad reikia tai daryti, kad nuo to mes esame stipresni. Ir tik paskui suvokėme, kad tai buvo pasipriešinimo dalis, savotiška jo forma.
Kada ir kaip įsigijote ar pasisiuvote pirmąjį tautinį kostiumą? Ar tuo metu buvo įmanoma siekti autentikos, atkartoti regionų tradicijas, ar vis dėlto visi vilkėjo vienodais „lietuviškais“ apdarais?
Subūrę M. K. Čiurlionio mokyklos folkloro ansamblį, rūbų, padedami tėvų, ieškodavome visur, daugelis atrastų buvo gana prastos būklės. Kai kurios kostiumų dailininkės kostiumus – aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių – tuo metu atkurdavo istoriškai tiksliai ir, kadangi mokykla buvo laikoma prestižine, pavyko gauti pinigų jiems pasiūti.
Niveliacija buvo ryškiau matyti per dainų ir šokių šventes, kur viskas suderinta, paruošta sceninei kultūrai bei masiškumui – ten tūkstančiai jaunuolių būdavo aprengti vienodais kostiumais. Folkloro ansambliai visuomet siekė autentikos tiek atlikimo, tiek sceninės laikysenos požiūriu. Šiandien man smagu, kai aprangai kurti pasitelkiami liaudies kultūros elementai, – yra tikrai daug vykusių bandymų derinti madą su tradicijomis.
Vis dėlto kyla klausimas, ar interpretaciją galime laikyti tautiniu kostiumu, tinkamu iškilmingomis progomis. Kita vertus, istoriškai „teisingas“ kostiumas irgi ne visuomet dera – esu mačiusi vasaros saulėje kaistančių vaikų su sermėgomis, skrybėlėmis ir t. t., nors anksčiau, matyt, tokiu oru būdavo dėvimi lengvi marškiniai.
Nereikia tapti kostiumo vergu. Būtent todėl mes kai kuriuose renginiuose, pavyzdžiui, knygų pristatymuose, apskritai atsisakome tautinių kostiumų. Mums svarbiausia dainavimas.
Pakalbėkime apie panašumus tarp sutartinių ir lietuviškų tautinių raštų – juk ir pokalbiui susitikome dėl to, kad esame skaitę Jūsų mokslinį straipsnį šia tema.
Dabar apie tai galime šnekėti tik nuojautų lygmeniu. Skirtingai nuo tokių senųjų kultūrų, kaip Kinijos, Indijos ir kt., palikusių traktatus apie muziką, poeziją ar filosofiją, mes viską (pasakas, dainas, sutartines) paveldėjome iš lūpų į lūpas, tradicinius raštus – prijuostėse, lovatiesėse… Jokio aiškinimo apie visa tai nėra.
Giedant sutartines, jei tai trejinė ar keturinė, tai yra giedama trise arba keturiese, visada girdimi tik du balsai, kiekvienas turintis savo muzikinę mintį ir savo skirtingus žodžius – lyg du skirtingi siūlai, nardantys vienas per kitą. Supratau, kad tai labai panašu į juostos pynimą, audimą. Akademijoje tuomet studijavo kompozitorius Dainius Valionis, bandęs dainas ir sutartines žymėti milimetriniame popieriuje. Tai jis atrado, kad sutartinės ten transformuojasi į geometrinius raštus, vėliau dar pritaikė simetrijos principus, dubliavo popieriuje atsiradusią struktūrą ir pastebėjo, kad visa tai labai panašu į tradicinius lovatiesių, staltiesių ir kitus raštus. Kaip sutartinėje neišskiriame vieno balso, taip ir tekstilės raštuose neieškome vienos smulkios figūros – simbolinio ženklo. Abiem dalykams yra būdinga begalybė, visumos kūrimas iš nuolatinio smulkių fragmentų pasikartojimo, t. y. kūrinius galime tęsti ir tęsti.
Peršasi mintis, kad šie sutapimai turėjo reikšmę – sutartinės buvo ritualinės, apeiginės giesmės, vadinasi, jose turėjo slypėti kas nors nepaprasto, sunkiai suvokiamo šiandien.
Sutartinės sudarytos iš smulkių segmentų (ritminių motyvų), vaizdžiai tariant, iš „plytų“, kurios, kuriant statinį, gali būti įvairiai sudėliojamos. „Plytos“ tos pačios, gali skirtis tik jų dėlionė. Tarkime, jeigu sudarysime vienos sutartinės pusės vaizdinį, tai ją, tik atvirkščiai, atkartos kitos sutartinės pusės vaizdinys. Tai veidrodžio atspindžio principas. Dėl šių savybių sutartines galime akivaizdžiai gretinti su tekstile. Iš šių įžvalgų gimė mano ir vaizdo menininkės Jurgitos Treinytės-Jorės ilgai brandintas garso ir vaizdo projektas „Lino laikas“. Kodėl lino? Ypač daug sutartinių yra apie linus. Pastudijavusi supratau, kad toks kalbėjimas apie augalą, visą jo gyvenimą, yra kodas, būdingas daugeliui kultūrų. Verpimas ar audimas mitologijoje suvokiamas kaip pasaulio harmonizavimas, tai sakrali deivių veikla. Sutartinių giedojimas – ritmiškas melodijų ir tekstų „audimas“ – irgi harmonizuoja mūsų dvasinę būseną. Taigi projektas suliejo tradicijas ir šiuolaikines technologijas į visumą. Jis 2008 m. išleistas DVD formatu.
Galbūt tyrinėjant pavyko surasti kokių nors lietuvių folkloro paralelių su kitų kultūrų palikimu?
Tik pradėjus studijuoti atrodė, kad ko nors naujo apie sutartines atrasti jau bus neįmanoma. Tačiau vėliau, kai atsirado galimybė keliauti po pasaulyje vykstančias įvairias konferencijas, įsiliejau į daugiabalsės muzikos tyrėjų grupę, kurioje dažnai sužinau ką nors nauja ir tikrai egzotiška.
Įdomu buvo patyrinėti ainų, pirmųjų Japonijos gyventojų, kanoninį dainavimą, kai balsai įstoja vienas paskui kitą po labai mažo laiko tarpo. Pas mus daugiausia paplitusios trejinės, o ainų kultūroje vienas paskui kitą galėjo dainuoti ir keturi šeši žmonės. Buvo netikėta tai atrasti tokioje senoje kultūroje – dažnai manoma, kad kanoną, kaip muzikinę formą, ištobulino profesionalioji polifonija, dėl to trejinės sutartinės turėtų būti vėlesnės, nes jos pagrįstos kanonu. Tačiau kai tokį kūrybos principą randi archajiškoje tautoje, supranti, kad kanono (imitacijos, arba tiesiog – mėgdžiojimo) šaknys kur kas giliau.
Labai įdomios sąsajos ir su Balkanais. Kalbant apie juos, pirmiausiai reikėtų įsigilinti į etnogenezės problemas. Kaip žinia, esama nemažai baltų migracijos teorijų. Marija Gimbutienė yra teigusi, kad senosios Europos civilizacijos lopšys galėjo būti Viduržemio jūros pakrantėje. Keista, bet būtent ten ir randame daugiausia analogijų sutartinėms. Bulgarai, serbai, juodkalniečiai, kitos gretimos tautos turi panašių elementų (visų pirma – sekundų sąskambių, kurie suvokiami kaip gražūs). Tai verčia susimąstyti, ar tai sutartinėms būdingų principų universalumas ir „atsitiktinis“ sutapimas ar etnogenetiniai ryšiai, kuriuos verta giliau tyrinėti.
Naujų sutartinių niekas nekuria – ar tai reiškia, kad ansamblyje atliekate tik tradicines giesmes? Ar dažnai sulaukiate pasiūlymų bendradarbiauti su kitų žanrų atlikėjais?
Anksčiau maniau, kad kolaboruoti nereikia, – galbūt per daug sutartines branginau. Radusis naujoms patirtims, keitėsi ir mano požiūris. Kai kam galbūt atrodo, kad atliekame „muziejines kopijas“, nieko savo nepridedame. Bet jei sutartinę suvokiame kaip priemonę medituoti ar kurti glaudžiam dvasiniam ryšiui tarp ansamblio narių, tuomet svarbiausia yra giedojimas čia ir dabar, dėl savęs, dėl neįkainojamo potyrio. Esu mąsčiusi: „Na va, jau mokame šimtus sutartinių. Kas bus, ką veiksime, kai išgiedosime visas užrašytąsias?“ Dabar suprantu, kad nesvarbu, kiek sutartinių moki, kaskart jas giedi vis kitaip. Tai priklauso nuo vidinės būsenos ir daugelio kitų veiksnių.
Dar vienas esminis dalykas sutartinėse yra sutarti. Tai reiškia ne tik derėti muzikaliai, bet ir justi tarpusavio dvasinį ryšį, sutarimą su savimi pačiu. Kai giedi, tu tarsi atsiduri nebe šioje erdvėje, nebe šiame laike. Labai įdomus dalykas. Kartais per repeticijas ar koncertus giedame ir nejaučiame, kaip greitai bėga laikas.
Taip pat sutartinėje balsai turi „susimušti“ arba „susidaužti“. Turi susidaryti tokia vibracija, kuri pereina skradžiai kūną. Ir tik tada, kai balsai „susidaužia“, pajunti visą malonumą. Bet jis ne visada įvyksta. Jeigu nebuvo to suvirpėjimo, tai nebuvo ir pačios sutartinės. Tai jauti ne tik pats, bet ir klausytojai. Tačiau kartais tie „susidaužimai“ tikrai pavyksta. Giedant susidaro tokia gyvybinga akcentuoto ritmo pulsacija, kad nejučia kojos pačios ima kilnotis – norisi šokti. Tai puikiai jaučia roko ir džiazo muzikos atstovai, kurie panaudoja sutartines savo kūryboje, gana dažnai siūlo bendradarbiauti.
Taigi, jeigu kalbėsime apie patirtis su kitais menais, jau esame dalyvavę nemažai įvairių projektų. Man svarbi profesionali muzikos pusė, nesinori dirbti su pigaus roko (popso) kūrėjais, todėl dažniausiai bendradarbiaujame su kompozitoriais. Pradėjome nuo šiuolaikinės muzikos festivalio „MaerzMuzik“ Vokietijoje (2013 m.) – ten sutartinės suskambėjo ir grynuoju pavidalu, ir specialiai festivaliui Algirdo Martinaičio sukurtame kūrinyje „Bienenmensch“, skirtame „Trys keturiose“ ir styginių kvartetui. Vėliau dar dalyvavome Mindaugo Urbaičio, Remigijaus Merkelio kūrybiniuose ieškojimuose, bendradarbiavome su Lenkijos džiazo muzikantais.
Jungiant sutartines su kitais menais, reikia paklusti naujoms taisyklėms. Tai buvo ypač aktualu dirbant su elektroninės muzikos kompozitoriais Linu Rimša ir Linu Paulauskiu. Elektroninė muzika diktuoja griežtą ritmą, iš kurio negali išklysti, o kiekviena sutartinių giedotoja turi vidinį tempą. Giedant tradiciškai (a capella), pradžioje jis vienoks, įsigiedojus nusistovi. Primesti iš šalies jo negali. Tad dirbant su kitais patirtis įdomi, smalsu stebėti ir žiūrovų reakciją, tačiau sutartinėms būdingos unikalios būsenos nebelieka. Vis dėlto ir kitokias būsenas pajusti, įvertinti – svarbu. Tai padeda neužsistovėti vienoje vietoje.
http://pilnas.kaunas.lt informacija
