Kai liepą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninė feisbuke paskelbė, kad slaugytoja Aldona Pocienė išeina į pensiją, komentaruose kolegos ir buvę pacientai negailėjo šiltų žodžių ir linkėjimų. Mat A. Pocienė šioje įstaigoje dirbo net 43 metus. Kas labiausiai įstrigo atmintyje, kokie daiktai visiškai pakeitė slaugytojų darbą ir ko ji linki būsimiems šios specialybės atstovams? Apie tai A. Pocienė papasakojo interviu portalui LRT.lt.
– Dirbote net 43 metus. Per šį laiką be galo daug dalykų pakito, bet įdomu, kas jūsų kaip slaugytojos darbe buvo ir pačiomis pirmomis dienomis, ir pačiomis paskutinėmis.
– Aš pradėjau dirbti vaikų skyriuje. Darbas buvo labai sunkus, nes dirbau su vaikučiais nuo pat gimimo iki trejų metų. Tuomet nebuvo nei intraveninių kateterių, nei normalių adatų – jos buvo virinamos. Su tokiais mažais vaikais buvo nepaprastai sunku: venų pas juos nėra, išskyrus galvytėje, todėl turėjome juos laikyti.
Vaikučius, kurie būdavo su mamytėmis, jos pasodindavo ir laikydavo. Bet buvo nemažai vaikų pamestinukų, tad jie buvo prižiūrimi tik medikų: laikydavo galvelę, kol pastatydavo infuziją. Vaikai neturėjo sauskelnių, rūbeliai – paplyšę. Tokia tvarka, toks laikotarpis, kai nelabai ko buvo.
Tas darbas buvo nepaprastai sunkus. Sovietų Sąjungos laikais baigus Prano Mažylio mokyklą (dabar Kauno kolegijos Medicinos fakultetas, – LRT.lt) reikėjo atidirbti 3 metus, tad atėjus į ligoninę paskirdavo į patį intensyviausią skyrių, kadangi ten nuolat trūko slaugytojų. Paskui – vėl kaita. Mūsų slaugytojų kolektyvas buvo nuostabus, bet visa sistema – iš tikrųjų baisi: engimas, vadinamasis mobingas buvo iš administracijos, iš gydytojų pusės. Toks visiškas nesiskaitymas. Mes buvome savo būrelyje užsidarę. Buvo ir gerų žmonių.
O per tuos metus, kiek dirbau, ligoninės struktūra, pavadinimai keitėsi, atsirado vienkartinių priemonių: švirkštų, adatų, infuzijų, pirštinių. Dabar net neįsivaizduojame, kaip buvo galima dirbti su daugkartinėmis priemonėmis, o infuzijas pačios konstruodavome iš guminių žarnelių ir specialių stikliukų. Nebereikėjo tvarsliavos lankstyti, naudojome paruoštą, sterilią medžiagą. Anksčiau pačios darydavome, tai irgi užimdavo nemažai laiko.
Ką jau kalbėti apie įvairią aparatūrą: infuzijos pompos, infuzomatai, monitoriai – ligoninė visa kompiuterizuota. Ką kalbėti apie begalinę gydytojų aparatūros gausą. Pasikeitė ir pooperacinis pacientų gydymo laikas stacionare: anksčiau po tulžies pūslės šalinimo operacijos žmonės būdavo gydomi dešimt ar daugiau dienų, o dabar išleidžiami net ir tą pačią dieną.
Na, o kas liko iš tų laikų – turbūt bendravimas su pacientu. Nors, reikia pripažinti, jo liko mažiau nei anksčiau. Ligoninėse labai trūksta slaugytojų, todėl kartais reikia dirbti ir už du. Atsirado daug slaugos dokumentacijos, kurią, norint tinkamai užpildyti, reikia laiko. Dėl to irgi nukenčia bendravimas su pacientu. O kartais dokumentacija būna ir perteklinė, nepasiteisina, jos atsisakoma, bet laiką vis tiek užima.
Ką dar galėčiau pasakyti – galbūt labai nepasikeitė visos procedūrų metodikos. Vaistų leidimas į raumenis ir intraveninės infuzijos, žaizdų perrišimas. Tiesiog viskas dabar atliekama patogiau. Juk turime ir tvarstomųjų stalų, kurie pasikelia, ko anksčiau nebuvo, galėdavome tik pasvajoti, kai susilenkę rišdavome pacientą. Dabar yra dideli patogumai, išlaikomas ir didelis sterilumas. Anksčiau virindavome adatas, bet vis tiek nebus išlaikomas toks sterilumas kaip imant vienkartinę priemonę.
– Kuris iš minėtų pokyčių buvo stipriausias, po kurio teko kilstelėti antakius ir pagalvoti „o kaip mes anksčiau be šito dirbome“?
– Turbūt vienkartinės priemonės. Kai prisimenu virinamas adatas, švirkštus, adatas dar ir mirkydavome, kaniules valydavome. Kiekvieną adatėlę paimdavai ir valydavai vatos gumulėliu. Čia toks pasikeitimas, kad tiesiog sunku pasakyti. Vienkartinių pirštinių juk neturėjome. Ir pačias pirštines autoklavuodavome.
Dabar net neįsivaizduojame, kaip buvo galima dirbti su daugakartinėmis priemonėmis.
A. Pocienė
Prisimenu, procedūriniame stovėdavo elektrinės viryklės ir ant jų virindavome, ruošdavome švirkštus. Visko ten būdavo: atlikdavome procedūras pacientams ir užmiršdavome, kad tie švirkštai verda. Ateidavome – rasdavome susilydžiusius. Nelabai pagirdavo administracija už tokius dalykus. (Juokiasi.) Visko buvo.
Kai atsirado šitos priemonės, pasikeitė visas darbas. Paskui kompiuterizavimas buvo, teko visko mokytis, vyko kursai.
– Tiek metų dirbant slaugytoja susikaupė apstus ir prisiminimų kraitis. Sakykite, po kokių įvykių, momentų dirbant apėmė didžiulis pasidžiavimas, kad pasirinkote slaugytojo profesiją?
– Per tuos darbo metus buvo visko: ir pergalių, ir pralaimėjimų, ir pasipiktinimo, ir džiaugsmo, ir atradimų, ir praradimų. Buvo visokių ir kurioziškų, makabriškų situacijų. Bet, žinoma, daugiausia laimės ir džiaugsmo suteikdavo teigiamos emocijos. Gerai prisimenu, kaip vienai pacientei buvo atlikta tulžies pūslės šalinimo operacija. Po to stebėjau ją savo budėjimo metu. Užėjusi į palatą paklausiau, kaip jaučiasi, atsakė, kad neblogai, bet truputį silpna. Pastebėjau, kad ji labai išbalusi, įtariau, kad gali būti kraujavimas iš skrandžio.
Tuomet skubiai pakviečiau gydytoją ir šiai pacientei buvo atlikta skrandžio operacija. Pacientė gana greitai pasveiko, buvo labai dėkinga visai medikų komandai.
– Užkardėte didesnę nelaimę!
– Taip, tokios situacijos nepamirštamos, labai maloniai nuteikia. Net ir dabar prisimenu tos moters veidą, jos dėkingumą. Ji be reikalo nesikreipdavo į mediką. Tiesiog gulėjo po operacijos, tada turi būti silpnumas, ir nesuvokė, kad yra rimta situacija. O tuo kartu ligoninėse nebūdavo signalizacijų: turėdavome naktį eiti į palatą ir stebėti pacientus, kurie po operacijos: ar kas nors neatsitiko, ar nereikia pagalbos. Tai va, toks įvykis buvo ir įstrigo į galvą.
Buvo, žinoma, ir skaudžių įvykių. Po operacijos gana jaunam žmogui buvo trombų embolija ir mes jo gyvybės neišgelbėjome. Tokios situacijos labai liūdina ir sunku susitaikyti su žmogaus netektimi: dirbi dėl to, kad gelbėtum žmogaus gyvybę, o čia žmogus išeina. Labai skaudu.
– Šis momentas turbūt yra jautriausias atsiminimas?
– Taip. Buvo daug jautrių akimirkų. Buvo sunkiai sergančių gydytojų. Reikėjo paliatyvios pagalbos. Baisios tos akimirkos, kada žmogus prieina prie to išėjimo, o teko bendrauti su juo visą darbo laiką. Skaudūs tokie prisiminimai ir man, ir kolegėms. Labai sunku apie tai kalbėti.
– Užsiminėte ir apie kurioziškas, makabriškas situacijas. Gal pasidalytumėte viena ar keliomis tokiomis istorijomis iš darbo metų?
– Vieną galiu papasakoti: sėdžiu procedūriniame prie stalo, nugara į duris. Įeina pacientas, sako: „Ar galiu pakalbėti su jumis?“ Atsakau: „Prašau, sėskite ir pakalbėsime.“ Tuo pačiu metu į procedūrinį įeina gydytojas ir klausia: „Aldona, koks čia intymus jūsų pokalbis vyksta?“
Žvilgtelėjau į gydytoją ir nieko nesuprantu. Tik tada pažiūriu į pacientą: šis sėdi ant kėdės tik su baltais ligoninės marškinėliais. Supratę reikalą su gydytoju, pacientą palydėjome į palatą. Vėliau buvo nustatyta, kad pacientui sutrikusi psichika.
– Prisimenu, kaip pats kažkada buvau gydomas ligoninėje. Man medikai sakė, kad sergu lyg pagal vadovėlį: visi simptomai, visa ligos eiga tokia, kaip aprašyta. Bet būna ir situacijų, kai medikams niekaip nepavyksta nustatyti, kas nutiko žmogaus organizmui, arba atvirkščiai – netikėtai pasveikstama. Sakykite, ar jums teko per tiek metų ką nors panašaus išvysti?
– Būna tokių dalykų. Prisimenu, buvo viena pacientė, grįžusi iš kažkurios egzotiškos šalies. Keliaudama ji susirgo neaiškia liga. Gulėjo vidaus ligų skyriuje, ją ten gydytojai gydė, kiek galėjo. Paskui kvietė chirurgus, nes jai skaudėjo organus. Tuomet perkelė pas mus: buvo laparaskopiškai apžiūrėti vidaus organai, nieko ypatingo nerado, o ta pacientė tiesiog mūsų akyse silpo. Niekas negalėjo suprasti, kas yra, kokią diagnozę nustatyti. Darė begales tyrimų, ką reikėjo ir ko turbūt nereikėjo. Bet gydytojai niekaip negalėjo už ko nors užsikabinti, kad galėtų jai padėti, ir netrukus jos netekome.
– O kuriuo metu teko patirti pačią didžiausią įtampą darbe?
– Labai didelė įtampa būna tada, kai reikia reanimuoti pacientą: reikia greitai organizuoti darbą, nėra laiko laukti, turi visus sukviesti – tai ne vieno žmogaus darbas. Tie, kas gali, bendromis jėgomis dirbame šį sunku darbą. Kada atgaivini pacientą, matai jį vaikščiojantį ir labai dėkingą visai medikų komandai, apima nuostabus jausmas.
Yra buvę ir kraujavimų, ypač po kraujagyslių operacijų. Tuomet irgi reikia stebėti, žiūrėti. Mūsų darbe beveik nuolat jaučiamas stresas.
– Jeigu prakalbome apie įtampą – kokius įspūdžius išsinešėte dirbdama per COVID-19 pandemiją?
– Kovidiniai metai buvo labai sunkūs, ypač pati pradžia, kai buvo daug nežinomybės. Administracijai reikėjo pertvarkyti visą ligoninės struktūrą, pradėti dirbti visiškai kitaip, o kaip – nelabai kas ir žinojo. Dirbome komandomis, kad nesusitiktume, neužkrėstume vienas kito. Komandoje tuo metu dirbo dvi slaugytojos, jų padėjėja ir gydytojas, o pacientų būdavo maždaug 30. Vėliau jau dirbo trys slaugytojos, pasidarė lengviau. Mūsų ta pati komanda buvo labai draugiška, darbas ėjo gana sklandžiai.
Tas laikotarpis buvo nepaprastai sunkus, nors man ir neteko dirbti tiesiogiai su COVID-19 pacientais. Pati užsikrėčiau nuo paciento ir lengva forma persirgau šia liga. Ne paslaptis, kad ir apsisaugojimo priemonių tiek neturėjome, kiek reikėjo. Niekas nenumatė tokios situacijos, ligos. Dabar jau susipažįstame su liga, priemonių yra užtektinai ir darbas kitaip vyksta. Atėjome į savo vėžes.
Labai didelė įtampa būna tada, kai reikia reanimuoti pacientą: reikia greitai organizuoti darbą, nėra laiko laukti, turi visus sukviesti – tai ne vieno žmogaus darbas.
A. Pocienė
Mūsų skyrius buvo visiškai perkeltas į kitą korpusą, o tas, kur mes dirbome, buvo ruošiamas kovidiniams pacientams, jeigu to reikėtų. Ačiū Dievui, neprireikė, nes po pirmosios bangos vasarą atslūgo susirgimai ir mes grįžome. Visą laiką reikia apsaugą ir sterilumą išlaikyti, save ir kolegą apsaugoti, galų gale – ir pacientą.
Pernai gruodį labai daug kas susirgo, buvo labai sunku likusiems dirbti kolegoms, buvo kviečiami darbuotojai iš kitų skyrių. Kovidiniai metai buvo nelengvi.
– Ar anksčiau buvo panašių situacijų, kai dėl kokių nors įvykių ar ligų reikėjo taip keisti ligoninės darbą, pavyzdžiui, vieną skyrių perkelti kitur, kitą uždaryti, nes trūksta lovų kitiems pacientams?
– Žinokite, per tuos 43 darbo metus tokių situacijų nebuvo. Juolab kad aš dirbau ne infekcinėje ligoninėje, o bendrojo profilio. Nebuvo taip, kad reikėtų pertvarkyti visą ligoninės struktūrą ar kolegėms dirbti palapinėse prie ligoninės, kai žiemą ten šildytuvai buvo įjungiami.
Sąlygos buvo nepavydėtinos, bet vieni kitiems padėjome. Jau niekas nežiūrėjo, ar tu chirurgijos, ar vidaus ligų skyriuje dirbi – tiesiog visi ėjome į tą skyrių, kur trūko. Tai vienur, tai kitur suserga daugiau, todėl viskas maišėsi.
– Užsiminėte, kad dabar yra mažiau bendravimo su pacientais. Kaip tai atrodė per pandemiją, kai ir lankytojai negalėjo ateiti, o ir saugotis reikėjo?
– Bendravimo tikrai daugiau nebuvo, labai trūko medikų, darbas buvo labai intensyvus, juo labiau pačioje pradžioje. Aš toks žmogus, kad mėgdavau pabendrauti su pacientais, paaiškinti situaciją. Pacientai tą jaučia, ypač kai ateini į palatą, kur yra naujas ligonis, kuris dar tavęs nematęs, nepažįsta. Jis jau stebi tave, tavo nuotaikas, reakciją, kažkaip nori prieiti prie tavęs, ko nors paklausti. O jeigu tu dar leidiesi, mato, kad bendraujanti esi, tai kartais ir ilgokai reikia palatoje pabūti, o už tave niekas procedūrų neatliks.
Bendravimas buvo ne toks, kokio aš ar kolegės norėjome. Tiesiog taip yra. Dabar ypač trūksta slaugytojų visuose skyriuose, todėl bendrauji tiek, kiek reikia, o ne tiek, kiek norėtum ar galėtum. Kalbi bendrais klausimais, kiek pacientui reikia žinoti apie ligą, būseną, o artimesniam pabendravimui nebelieka laiko.
– Kaip jus pati tapote slaugytoja, kaip pasirinkote tokią profesiją?
– Mano tėveliai buvo šiek tiek prie medicinos: tėtis buvo dezinfektorius, mamytė dirbo ligoninėje. Tai gal mane tas dar suviliojo. Dažnai matydavau, kaip tėtis virina švirkštus, pats leisdavo vaistus. Abudu buvo donorai ir dar mane mažą veždavosi į ligoninę, ten priduodavo kraujo. Tai gal ir suviliojo į mediciną stoti. Įstojau į tada dar Prano Mažylio medicinos mokyklą.
Ją baigusi pradėjau dirbti 3-iojoje klinikinėje ligoninėje. Dalyvavau jos chore. 1981 metais įstojau į biologiją Vilniaus universitete ir neakivaizdiniu būdu ją baigiau 1987-aisiais, bet taip ir nedirbau šio darbo. Vienus metus teko padirbti pedagoginį darbą neišeinant iš ligoninės, bet toliau šis darbas buvo ne man.
Dabar ypač trūksta slaugytojų visuose skyriuose, todėl bendrauji tiek, kiek reikia, o ne tiek, kiek norėtum ar galėtum.
A. Pocienė
– Ar per 43 metus nebuvo kilęs noras keisti darbo?
– Buvo. Kai baigiau biologiją, tai tuo metu ir buvo. Kaip ir sakiau, metus dirbau pedagoginį darbą, bet tas darbas man nebuvo toks įdomus kaip šis. Iš pradžių slaugytoja dirbau puse etato, nes atrodė, kad vis tiek reikės išeiti iš ligoninės ir pasirinkti kitą profesiją, juo labiau kad baigiau kitą specialybę.
Bet tuo kartu buvo labai sunkus laikotarpis, nes trūko darbų. Kad susirastum norimą darbą, reikėjo ir patirties turėti nemažai, o čia tik ką baigusi biologiją, juo labiau – neakivaizdiniu būdu, tai tos patirties nebuvo, kad galėtum pasisiūlyti darbdaviui. Pasiliko šis darbas ir dirbau visą laiką. Dėl to tikrai nesigailiu.
– Slaugytojai darbuojasi ir dienomis, ir naktimis, tad smalsu – kaip atsipūsdavote po darbo?
– Po naktinio budėjimo pareini namo ir eini ilsėtis, nes jau nieko nesinori. Jei budėjimas lengvesnis, parėjusi pamiegi, o po to galbūt eini į choro repeticijas – dalyvauju KTU „Absolvento“ chore, tai praturtina kasdienybę. Ten ir gauni malonumo, džiaugsmo. Mes ten dainuojame ne tik pasaulietiškas dainas, bet ir Naujalio mišias išmokome. Tokio sielos džiaugsmo įgauni. Dabar džiaugiuosi gyvenimu, išaugintais vaikais: dukra pasirinko odontologo specialybę, sūnus – informatikas.
– Rudenį medicinos mokslų krimsti sugužės būrys jaunuolių. Ką patartumėte, palinkėtumėte jiems ir ypač tiems, kurie ketina tapti slaugytojais?
– Pirmiausia galiu pasakyti apie patį darbą: tai yra tikrai labai sunkus, pasiaukojamas darbas, kuris reikalauja daug profesionalumo, atjautos, geros orientacijos, sąžiningumo, empatijos, atsakingumo, supratingumo. Reikalingos ir psichologinės žinios, norint pažinti pacientą, jo išgyvenimus dėl ligos.
Tai darbas, reikalaujantis ir fizinių jėgų, šalia dar ir stresas, naktinis darbas. Nepaisant šių išvardytų sunkumų, slaugytojo darbas yra labai kilnus! Kas gi gali būti kilniau, negu padėti sergančiam žmogui, jį suprasti, paaiškinti situaciją, padrąsinti, nuraminti? Kaip yra sakoma, gydo ne tik vaistai, bet ir geras žodis.
Noriu padrąsinti jaunuolius, kurie dar dvejoja, ar rinktis šią specialybę. Nebijokite iššūkių. Dirbdamas šį darbą gauni ir teigiamų emocijų. Kokia laimė matyti sveikstantį labai sunkų arba po reanimacijos atgaivintą pacientą, kuris džiaugiasi gyvenimu ir yra be galo dėkingas, nes tavo ir kolegų dėka jam išgelbėta gyvybė. Tai neapsakomas jausmas.
Turbūt niekur tokių teigiamų emocijų nebūna kaip medicinoje, kai kovojama dėl žmogaus gyvybės ir kada matai jį atsigavusį, gyvenantį antrą gyvenimą. Tai turbūt yra didžiausia dovana ne vien tam žmogui, bet ir medikui. Užplūsta tiek adrenalino, kad šokant iš didelio aukščio su virve tiek nebūtų. Iš kojų verčia džiaugsmas.
Kas gi gali būti kilniau, negu padėti sergančiam žmogui, jį suprasti, paaišinti situaciją, padrąsinti, nuraminti? Kaip yra sakoma, gydo ne tik vaistai, bet ir geras žodis.
A. Pocienė
Kaip ir kalbėjau: jei jaunuoliai yra empatiški, bendraujantys, neabejingi kito žmogaus bėdoms – patariu rinktis šią specialybę. Ji yra ne tik kilni, bet ir dvasinga: ankstesniais laikais slaugytojų darbą atlikdavo ir vienuolės. Šiuo metu galbūt žmonėms ir trūksta to dvasingumo, artimo meilės, labiau vertinamos materialinės gėrybės. Gal todėl mažiau jaunimo renkasi šią specialybę.
Iš kitos pusės, turiu pripažinti, kad nelabai ir vertinamas mūsų – slaugytojų – darbas. Atlyginimai neadekvatūs, todėl slaugytojai mokosi užsienio kalbų, išvažiuoja svetur, kur mokama ori alga.
Suprantu mūsų šalies dabartinę nelengvą situaciją, bet, manau, ir tokiomis sąlygomis nereikėtų užmiršti medikų ir ypač slaugytojų, jų padėjėjų atlyginimų. Pagaliau reikia atkreipti dėmesį į darbuotojo gerovę. Jeigu patiriamas mobingas, atvirai tyčiojamasi, ar jis gali gerai jaustis ir tinkamai atlikti savo darbą? Apie mobingą reikia kalbėti, keisti požiūrį į bendravimą, kad neapykanta nenuodytų santykių.
Norėčiau užbaigti mūsų pokalbį Johanno Wolfgango Gete’es žodžiais: „Kiekvienas kenčia, kai dirba tik sau. Dirbdamas ir kitų labui, žmogus dalijasi su jais ir savo džiaugsmu.“
Šaltinis: LRT.LT
