Sveiki,
Aš Gabrielius iš Kauno, man 16-ika. Noriu jums papasakoti savo istoriją. Tiesą sakant, man juokinga, kai žmonės sako „gyvenimo istorija” – juk mano gyvenimas dar nesibaigė! Nors, jeigu ne viena lemtinga minutė – jūs šio laiško neskaitytumėte. Bandžiau nusižudyti.
Kiekvieno žmogaus gyvenime atsiranda slenkstis tarp nerūpestingos vaikystės ir gyvenimo „tamsiųjų amžių“. Mano vaikystė buvo išties laiminga – apart tėvo, kurį vaikystėje mačiau gal ne daugiau nei penkis kartus. Rodės, nieko netrūko. Bet gal todėl, kad niekada neatkreipdavau dėmesio į tai, ko neturėjau. Buvau eilinis kiemo berniokas, besibastantis po gatves su draugais ir nerūpestingai leidžiantis savo vaikiškas dienas.
Tik staiga viskas persivertė aukštyn kojomis, kai pradėjau lankyti mokyklą. Skendau patyčiose ir savo paties emocijose. Labai sunku žodžiais išsakyti, kodėl iš manęs tyčiojosi.
Priežastis spėlioju iki šiol. Galbūt dėl to, kad buvau aktyvus, gal dėl to, kad nepuoselėdavau ir nedabindavau savęs nei rūbais nei stilingomis šukuosenomis. Tuo metu man visiškai nerūpėjo mano išvaizda, o vaikai tokiems būdavo negailestingi. Vaikai apskritai labai dažnai yra negailestingi kitokiems. Patyčių patyriau įvairių: buvau pravardžiuojamas, taip pat teko gauti į galvą vien dėl to, kad kažkam tai pasirodė kaip puiki pramoga.
Buvo etapas, kai beveik kiekvieną dieną iš mokyklos grįždavau sumuštas. Bet ai, juk „berniukai yra berniukai“. Beveik kiekvieną dieną grįždavau namo apsiašarojęs, o berniukams juk „negalima verkti“! Žinoma, čia sarkazmas. Vienas iš dalykų, kurį pasižadėjau sau: kai tapsiu tėvu, niekada gyvenime nesakysiu savo sūnui, kad jam negalima verkti. Tai absurdas!
Būdamas mokykloje jaučiausi nesaugus, nes nebuvo kas suteiktų to saugumo – net pati mokytoja iš dalies ant manęs „stumdavo”. Jeigu pasakydavau jai, kas man atsitiko – ji nuomodavo ranka. Skaudžiausia tuo metu mano, kaip mažo vaiko, akimis buvo nelygybė tarp mokinių. Ir ji niekur nedingsta iš kartos į kartą. Visuomet atsiranda mokinių, kurie yra mokytojų favoritai, tie „no-wrong-doers” spinduliukai. Nežinau, galbūt ir neverta ieškoti teisybės tokiuose dalykuose, galbūt jos niekada ir nebus. Tačiau noriu, kad įsivaizduotumėte, prie ko tai priveda žmogų.
Ant savo kambario sienos turėjau lapą, panašų į kalendorių, kuriame žymėjau savo blogas dienas. Buvau nusprendęs, kad pilnas lapas, t.y. visos pažymėtos dienos, reiškė mano gyvenimo pabaigą. Pamenu tas akimirkas, kurios beveik tapo mano paskutinėmis.
Buvo tokia niūri diena, mama pikta. Paskambinusi auklėtoja eilinį kartą pripasakojo jai nesąmonių. Aš sėdėjau savo kambaryje kartu su savo kalendoriumi ir savo smaugiančiomis mintimis. Jos buvo tapusios kaip nevykę draugai, kurių nebegalėjau atsikratyti. Ir tą akimirką tiesiog pagalvojau, o kas jeigu? Kas jeigu viską užbaigčiau? Kas jeigu nebereikėtų kentėti to paties mėšlo kiekvieną eilinę dieną? Nebegalėjau savęs daugiau tramdyti. Ir mane užvaldė tamsa. Padariau tai, ko niekam niekada nelinkėčiau.
Buvau vienas savo kambaryje, niekas vis tiek netikrins. Ir tada man buvo svarbiausiai baigtis. Padariau tai. Pradėjo trūkti oro, o galvą spaudė lyg kylant lėktuvu. „Nenoriu būti kažkas, ant ko visi valo batus. Nenoriu būti kažkas…”
Toliau atsitiko tai, ko aš paaiškinti, kad ir kaip tai papasakosiu. Atrodė, kad nebevaldau savo rankų, o jas paėmė kažkas kitas ir prieš mano valią mane išlaisvino. Atrodė, kad kažkas kitas man į galvą įspraudė mintį, kad dar ne laikas. Mintys norėjo išeiti, o rankos nevalingai sustojo ir aš pradėjau gaudyti orą.
Kiekvienas į tai gali pažiūrėti savaip. Bet po to karto aš pradėjau tikėti, kad kažkas mane saugo, kažkas iš aukščiau.
Dažnai žmonės klausia „kodėl?” Mano atveju tai buvo beviltiškumas. Ta pati skaudi rutina. Nežinojimas,kas yra tavo draugai, o kas tavimi naudojasi, nežinojimas kas yra šiluma ir meilė. Tuo metu man viskas nesisekė. Atrodė, kad žemė slysta iš po mano kojų, o gyvenimas, lyg bandydamas duoti ženklą, sprunka nuo manęs.
Su kiekvienu blogu dalyku ateina kažkas gero. Tuo metu, aš pradėjau tikėti į krikščionybę, pradėjau vaikščioti į bažnyčią ir įvairias krikščionių organizacijas. Kiekvienas žmogus skirtingai atranda savo kelią, manasis išsigelbėjimas buvo su šia bendruomene. Negaliu sakyti, kad iš pat pradžių tikėjau į Dievą. Aš tikėjau į meilę, o tik po to joje suradau ir Jį. Aš išmokau mylėti, išmokau atsiverti ir supratau, kad nenoriu būti toks žmogus, kuris kažkam gadina gyvenimą, aš noriu būti tas, kuris paverčia žmones laimingais. Supratau, kad vien atvirumas, nuoširdumas bei paprastas „taip” gali atverti daug kelių ir galimybių.
Mokykloje perėjau į naują klasę. Pagaliau pasijaučiau priimtas – tikriausiai, nes visi buvo tokie pat „švieži”. Mokykla pagaliau tapo tokia vieta, į kurią aš norėjau vis sugrįžti. Tačiau labiausiai didžiuojuosi tuo faktu, kad ryte atsikeldamas vis suprantu: šiandien esu geresnis nei buvau. Būtent todėl visada stengiuosi padėti žmonėms.
Būna atvejų, kai draugai man duoda kažkokio žmogaus Facebook. Vien tam, kad jis galėtų man išsikalbėti. Manau, kad man tai skirta – žmonėms visada lengva man pasakyti tai, kas juos slegia.
Labiausiai įsiminiau vieną merginą. Žiemą Raudondvaryje buvo dviejų dienų renginys „Sveika, Panama”. Jame buvau su keliais draugais. Sėdėjome ir kaip ir dauguma paauglių „žvengėm” iš kiekvieno eilinio menkniekio. Prie mūsų priėjo viena mergina, pradėjome bendrauti.
Netrukus prasidėjo malda, pažiūrėjau į ją, o ji verkė. Paklausiau jos kas atsitiko. Ji pasakė, kad ją „veikia Dievas”. Supratau, kad kažkas buvo ne taip – jos veide matėsi ir net jautėsi liūdesys. Pradėjau ją kvailai kamantinėti, o ji tiesiog parodė savo telefone tekstą – jai buvo gėda sakyti balsu. Perskaičiau, ką ji parašė. Supratau, jos didelę problemą ir nusprendžiau visą likusį laiką praleisti su ja. Norėjau ją palaikyti ir jai padėti.
Įkalbėjau ją nueiti išpažinties, meldžiausi už ją, stengiausi palaikyti tiek fiziškai, tiek morališkai, tiek dvasiškai. Juk gyvenimas visuomet keičiasi ir tęsiasi! Po renginio ji verkdama apkabino mane ir pasakė „ačiū”. Tą akimirką supratau, kad žmogus gali pakeisti ne tik save, bet ir pasaulį, net jei pradeda ir nuo vieno žmogaus.
Su krikščionybe ir jos bendruomenės man suteiktomis galimybėmis pasikeitė mano gyvenimas. Nesakau, kad visi, kurie skęsta taip pat, kaip ir aš privalo pulti ir tikėti į krikščionybę.
Tiesiog reikia kažkuo tikėti, nes kiekvienas yra kažko vertas ir kiekvienas iš mūsų gali padaryti bet ką.
Gabrielius (autoriaus prašymu jo vardas buvo pakeistas, amžius ir istorija – tikra)
Jeigu esate paauglys ir norite pasidalinti savo istorija – siųskite savo išgyvenimų laiškus el.paštu info@kaunieciams.lt
Dalindamiesi tokiomis istorijomis siekiame šviesti visuomenę apie įsišaknijusias problemas ir palaikyti jaunimą, kad jie yra ne vieni. Išsikalbėjimas – geriau už tylą ir skaudžių patirčių užlaikymą savyje.
Jei susidūrei su sunkumais, nesutari su draugais, tėvais ar mokytojais, patiri prievartą, patyčias, jautiesi vienišas ar nori su kuo nors pasitarti – skambink į „Vaikų ir jaunimo liniją” nemokamu telefono numeriu 116 111;
Nebūk vienas.
